Kultūros žurnalo SANTARA metai ir darbai
1989/2025
1989 metų vasarą Lietuvoje pakilus Atgimimo bangai, vos ne kasdien atsirasdavo vis nauji leidiniai. Tai buvo tikras spaudos tvanas. „SANTARA“ nuo pirmo numerio vengė politinio blaškymosi, tuštybių mugės sklaidos. Tokiam pasirinkimui pritarė, visomis galiomis skatino Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, Valdas Adamkus, Česlovas Kudaba, Saulius Sondeckis, Kardinolas Vincentas Sladkevičius… Tai buvo tas kvintetas, kurio patarimai ir idėjos skatino žurnalą išmintingo patarimo: PROCUL OMNIS ESTO CLAMOR ET IRA (tenutolsta visoks riksmas ir pyktis) -skelbė senieji išminčiai) Dabar mes irgi kartojame aiškią tiesą, kad lietuviai čia, lietuviai išeivijoje – viena tautos visuma. Jau nenorime būti dalinami. Galime vadintis išeiviais, Sibiro tremtiniais. Rygos ar Tilžės lietuviais, kilniais misionieriais Afrikoje ar prie Amazonės, bet negalime pamiršti, kad esame vienos Tėvynės, vienos tautos vaikai. Mes juk visi kalbame savo tėvų kalba, mąstome šios žemės gamtos išmokytomis sąvokomis, pasaulį matome savo paveldėtu dvasios jutimu. Tai ne išskirtinumas, o tiesa, kurios nevalia atimti… Nevalia ir abejoti. Visos tautos tenlink žvelgia. Atėjo metas (poreikis visada buvo) ir mums vienytis. Ne agresijai, ne kerštui. Vienytis, kad dvasinė Tėvynė atgimtų mumyse pačiuose. Be Tėvynės savyje išnyksime. Privalome atgimti, kad tauriai šviestume ne tik sau, bet ir kitiems, drauge ir kitų tautų šviesą priimtume. Tauri dvasios santara stipri, kai į ją žmones suburia paveldėta tautiškumo giminystė. Tokia linkme ir norisi kreipti šitą vasaros SANTARĄ, su viltimi, kad bus rudens, žiemos…SANTAROS. O epigrafu jai telieka išmintingas geidavimas: POCUL OMNIS ESTO CLAMOR ET IRA!
(tenutolta visoks riksmas ir pyktis)
Romualdas Norkus
1989-ųjų vasara
Kaunas/Vilnius
ŽODIS „SANTARAI“
Apie rėkiančius ir šaukiančius
Pasaulis niekada nestokojo problemų, apie kurias vienaip ar kitaip kalbėta ir kalbama. Vieni garsiai rėkė, kiti – tyliai šaukė. Pastarųjų gerokai mažiau ir jie nesipuikuoja išoriniu ryškumu. Tyliai šaukiantys pasako daugiau ir giliau, jiems pavyksta parodyti esmes, priežastis, pavojus ir siūlyti sprendimus. Tyliai šaukiantys reiškiasi jautriau, skaudžiau, imliau ir jais galima drąsiau pasikliauti. Tokie balsai nėra gausūs, o ir tie, kurie juos turi – retesni. Ypač ten, kur šurmuliuoja, dabar itin paklausūs, taip vadinami nuomonių formuotojai, gyvenimo vadybininkai ir visų reikalų pranašai-ekspertai. Tai jau garsiai rėkiančių grupė. Jų, tiesa, taipogi nėra labai daug, tačiau jie itin skvarbūs, landūs, dažni, trumpam įdomūs. Bet yra vienas esminis skirtumas – tyliai šaukiančių balsai yra stipresni, tvirtesni, pamatuoti ir kupini didžios atsakomybės. Jie neformuoja nuomonių ir neveda tautos, jie nepranašauja ateities ir negąsdina apokalipsėmis. Ir, kas dar svarbiau – galiausiai paaiškėja, kad juos išgirsta, ypač tuomet, kai pabosta visas tas nesibaigiantis garsiai rėkaujančių triukšmas. Tyliai šaukiantys girdisi net tuomet, kai tyli, ir tuomet tame tylėjime išgirstame į mus artėjančių grėsmių žingsnius. Tad esu dėkingas likimui, kad buvau pašauktas tarnauti almanacho „Santara“ redakcijos žygiuose savo kukliu tyliu šauksmu ir buvau įrašytas su kitais bendrašaukliais į Lietuvos kultūros rūpesčių ir nerimų partitūrą.
Giedrius Kuprevičius
2025, sausis
